Aliaskos magistralė – viena didžiausių ir sunkiausių statybų

aliaskos magistralė

Papasakosiu jums apie sunkų kelininko darbą. Sakyčiau net atradau naują rubriką – sunkiausi kada nors įgyvendinti projektai. Darbai, kurie pareikalavo ištvermės ir begalinio ryžto. Tad pasiimkit popcornų ar buderbrodų ir važiuojam!

Tokias blogas gamtos sąlygas, su kuriomis susidūrė 1942 metų Aliaskos kelininkai, turbūt, sunku įsivaizduoti. Atokioje Aliaskoje buvo įsikūrę nemažai karinių bazių. Todėl buvo nuspręsta per Kanados kalnynus (angl. Canadian Rockies) bei Jukono (angl. Yukon) teritoriją nutiesti kelią, palengvinti kariuomenės mobilizacijai. Viename iš darbo skelbimų buvo rašoma: „Norintys dirbti šį darbą, turės susitaikyti su tuo, jog gyvens ir dirbs pačiomis sunkiausiomis sąlygomis“, „Čia temperatūra svyruoja nuo -50 iki +30 laipsnių pagal Celsijų. Čia vyrai turės kovoti su pelkėmis, upėmis, ledu ir šalčiu. Moskitai, musės ir uodai ne tik erzins, bet ir sukels kūno sužalojimų. Jei nesi pasiruošęs panašioms sąlygoms -šis darbas ne tau“.

aliaskos-magsitrale-2

Idėja sujungti Jungtines Valstijas su tolimąja šiaure kilo jau 1890-aisiais. Bet tik 1930 metais Amerikos valdžia pradėjo ieškoti maršrutų, kurie būtų įmanomi. Galiausiai darbus paspartino Japonijos ataka Pearl Harbore. Amerikos valdžia pradėjo nerimauti, jog sunaikinusi laivyną Ramiajame vandenyne, Japonija gali nesunkiai okupuoti Aliaską. Praėjus kelioms savaitėms po atakos Pearl Harbore, prezidentas Franklinas D. Ruzveltas nusprendė, jog Aliaskos magistralė nusipelnė pakartotinės ekspertizės.

[yuzo_related]

Pamažu projekto įgyvendinimas ėmė būti spartesniu. Taikliausiai statybas apibūdino vienas pulkininkas: „Tai didžiausias ir sunkiausias darbas nuo Panamos kanalo statybų laikų“. Nepaisant kliūčių, kurios galėjo pasmerkti projektą, buvo sutelktos 16 000 karių ir civilių jėgos, kurios per beveik devynis mėnesius pastatė 2,232 km (~1,387 mylių) kelią.

Darbininkai atsigabeno gausybę sunkiosios technikos: 174 ekskavatorius, 374 greiderius, 904 traktorius ir dar apie 5000 vienetų įvairios įrangos – kranų, sniego valytuvų, generatorių, buldozerių.

Aliaskos magistralė kainavo 138 000 000 dolerių. „Tai buvo brangiausias projektas įgyvendintas antrojo pasaulinio karo metais“ pažymi Hitas Tvičelis (angl. Heath Twichell) savo knygoje „The Building of the Alaska Highway„. Svarbu paminėti, kad projektas sulaukė nemažai kritikos. Tiek Kanados, Tiek JAV politikai abejojo magistralės nauda. Daugiausiai abejonių kilo Jungtinių Valstijų to meto senatoriui Hariui S. Trumanui (vėliau jis tapo JAV prezidentu – aut. pastaba)

aliaskos-magsitrale

Darbai prasidėjo 1942 metų pavasarį. Čia ėmė plūsti darbininkai: pagrinde amerikiečiai kariai bei civiliai. Žmonės kūrėsi gamtos apsuptyje, kuri gyrėsi elnių ir briedžių gausa. Tai nebuvo pati draugiškiausia vieta žmogui. Žinoma, su savimi darbininkai atsigabeno gausybę sunkiosios technikos: 174 ekskavatorius, 374 greiderius, 904 traktorius ir dar apie 5000 vienetų įvairios įrangos – kranų, sniego valytuvų, generatorių, buldozerių.

Amerikiečiai kelią statė ir gyveno beveik be jokių patogumų. Apie tai puikiai liudija viena istorija. Siautė didelė pūga. Į Dauson Kreeką (angl. Dawson Creek) atvykęs seržantas paklausė aukštesnio pareigūno „Majore, kur galėčiau išsimiegoti?“. Pastarasis, pasišaipydamas atsakė: „Pasirink pusnį, kurią nori. Štai šita mano“.  Iš tiesų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos. Atvažiavę į savo darbo vietas darbininkai dar kelias savaites šalo pėdas iki kol atėjęs pavasaris leido pradėti statybas. Be to vyrai gyveno netvarkingose palapinėse. Jie įsitikino jog šaltis ir alinantis tempas  yra viena pagrindinių grėsmių. O kur dar miego trūkumas, kuris įtakojo darbo našumą. Be to šiltėjant orui prisidėjo įkyrūs uodai ir kiti vabzdžiai.

Aliaskos magistralė

Gamta atkakliai priešinosi naujojo kelio statybai. Aliaskos magistralė buvo statoma krašte, kuriame buvo gausu tankių miškų, krūmų bei kitos augalijos. Vietomis žemė buvo tokia pelkėta, jog vienintelė išeitis buvo nukirstus medžius guldyti vieną šalia kito ir naudoti kaip pagrindą tolimesnėms statyboms. Blogiausia, jog kita dalis Aliaskos magistralės buvo statoma amžinojo įšalo žemėje – statyti kelią čia buvo pakankamai rizikinga.

Gamtai krečiant pokštus, atsirado ir kitos problemos – dažni technikos gedimai. Dalių paklausa buvo milžiniška, dėl ko darbai atsilikdavo nuo grafiko. Šiltesnis oras turėjo taip pat savų minusų – upės patvino, technika klimpo tankiame ir kibiame purve.

Vos per šešis mėnesius kariai ir civiliai nutiesė magistralinį kelią, kuris suteikė galimybę užtikrinti Aliaskos kontrolę.

1942 birželį Japonija surengė ataką Aleuto salyne, kuri dar labiau paspartino kelio statybą. Kelio darbininkai dirbo pamainomis beveik be išeiginių. Kai kurios kompanijos magistralę tiesė neatsikvėpdamos. Darbininkų brigados sekė viena paskui kitą – pirmoji brigada kirto ir rovė medžius, kita brigada šalino nereikalingas medienos atliekas, likusios brigados formavo kelio pagrindą – klojo medieną, tiesė pralaidas, statė tiltus ir pamažu keliui suteikė nuolatinę formą. Tokią statybų seką kompanijos praminė „traukinio sistema“. Vietomis buvo naudojamas „peršokimo“ (angl. leap-frog) metodas: brigados peršokdavo viena per kitą ir kelią tiesdavo nedideliais 5-10 mylių ruožais. 1942 metų vasaros pabaigoje, inžinierių nuotaikos tapo optimistiškesnės.

Vos per šešis mėnesius kariai ir civiliai nutiesė magistralinį kelią, kuris suteikė galimybę užtikrinti Aliaskos kontrolę. Daugelis galvojo, jog per tokį trumpą laiką pastatyti tokį statinį – tiesiog neįmanoma. Inžinieriai savo pažymose gyrė vyrus, kurie nepaisydami kliūčių, kasdien įvykdydavo normą – nutiesdavo 8 mylias (apie 13km) kelio, pastatė tiltus per 200 upių ir upelių. Kelio plotis vidutiniškai siekė 24 pėdas (8,4 m). Aukščiausias kelio taškas virš jūros lygio yra tarp Fort Nelsono (angl. Fort Nelson) ir Vatsono (angl. Watson) ežerų – apie 4,200 pėdų (1,5km).

Aliaskos magistralė oficialiai atidaryta 1942 metų lapkričio 20 dieną. Aišku darbo kelyje dar buvo nemažai, todėl 1943 11,000 kareivių metalinėmis konstrukcijomis sustiprino didžiąją dalį tiltų.

Dabar kelias yra pilnai asfaltuotas ir įsiliejęs į čia esantį kraštovaizdį. Aliaskos magistralė siūlo nepaprastą (ir kartais nepaprastai vienišą) kelionę į šiaurines platybes. Tikrai nesuklysiu sakydamas, jog šis kelias yra vienas iš nedaugelio inžinerijos stebuklų.

[mc4wp_form id=“213″]

aliaskos-magsitrale1

aliaskos-magsitrale-3

Aliaskos magistralė – šaltinis

[mc4wp_form id=“213″]

 

Komentarai

komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.